Vaismedžių genėjimas yra vienas svarbiausių sodo priežiūros darbų, nulemiančių vaismedžių sveikatą, derliaus gausumą bei vaisių kokybę. Tinkamai ir laiku genėti vaismedžiai atspariau reaguoja į kenkėjus, ligas, nepalankias oro sąlygas, o taisyklingai suformuota laja užtikrina geresnį saulės spindulių pasiskirstymą ir patogesnį derliaus rinkimą. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip ir kada rekomenduojama genėti pagrindines sodo kultūras – obelis, kriaušes bei slyvas. Na, o norėdami detaliau susipažinti su kitų medžių genėjimu, skaitykite straipsnį paspaudę ant nuorodos.
Obelų genėjimas
Obelys – vieni populiariausių vaismedžių Lietuvoje, todėl joms skiriama gana daug dėmesio. Norint, kad obelis augtų sveikai, derėtų gausiau ir ilgiau, svarbu mokėti teisingai jas genėti bei tinkamai parinkti laiką.
Kada genėti obelis?
Obelų genėjimas dažniausiai atliekamas pavasarį, kol dar neprasidėjo intensyvus sulos tekėjimas (paprastai kovo–balandžio mėnesiais), bet jau praėjo didieji šalčiai. Tačiau žiemos pabaiga arba ankstyvas pavasaris – ne vienintelis galimas genėjimo periodas. Vasaros metu, kai obelys jau turi lapus ir galima matyti, kurios šakos yra tikrai produktyvios, genėjimas labiau orientuotas į lajos formos palaikymą, perteklinių ūglių šalinimą. Rudenį, pasibaigus vegetacijos sezonui, tam tikrais atvejais taip pat galima pašalinti sausas ar akivaizdžiai ligotas šakas, kad jos netaptų infekcijos šaltiniu prieš žiemą.
Nors kiekvienas metų laikas turi savo privalumų, pavasarinis genėjimas vis dėlto išlieka svarbiausias. Jei reikia pašalinti daug šakų, tai rekomenduojama daryti būtent pavasarį, kad medžiai po genėjimo greičiau atsigautų ir neprarastų per daug energijos.
Kaip genėti obelis?
Prieš pradėdami genėti, apsvarstykite, kokio rezultato siekiate. Jaunoms obelims svarbiausia suformuoti tvirtą ir taisyklingą vainiką, todėl pirmuosius kelerius metus šakas trumpinkite taip, kad būtų išlaikomas aiškus kamienas ir piramidės ar vazos forma (priklausomai nuo pasirinkto lajos tipo).
Vyresnėms obelims svarbu reguliariai praretinti pernelyg tankius vainiko plotus, kad vidinės šakos gautų pakankamai šviesos, o oras geriau cirkuliuotų. Taip sumažėja ligų ir kenkėjų plitimo rizika. Storosios šakos, išaugusios netinkamu kampu ar trukdančios kitoms, turėtų būti nupjaunamos švariu pjūviu, paliekant trumpą žiedinį kaklelį, kad žaizda sėkmingai užsitrauktų. Kelių silpnų ir smulkių ūglių šalinimas dažnai geriau nei viena drastiška intervencija, kai pašalinama daug didelių šakų iš karto.
Kriaušių genėjimas
Nors kriaušės Lietuvoje auginamos rečiau nei obelys, jos taip pat gali džiuginti kokybiškais, kvapniais ir sultingais vaisiais. Tinkamas genėjimas padeda kriaušėms išlaikyti stabilią, stiprią lają ir maksimaliai panaudoti saulės spindulius vaisių formavimuisi.
Kada genėti kriaušes?
Kaip ir obelims, kriaušėms gana svarbus pavasarinis genėjimas, kai dar nepasireiškia intensyvi sula. Tai gali būti kovo ar balandžio mėnesiai, kuomet oro temperatūra jau būna teigiama, bet kriaušė dar neišskleidusi lapų. Kai kurie sodininkai taip pat genėti kriaušes imasi ankstyvą žiemą, kol temperatūra nėra per daug žema (apie -5°C), tačiau reikia saugotis, kad nesugadintų atšalusi, trapi mediena.
Rudeninis kriaušių genėjimas galimas pašalinant sergančias ar stipriai pažeistas šakas, kurios gali pavojingai nulūžti žiemą. Tačiau vengiant didelių pjūvių vėlyvą rudenį, nes žaizdos gali nespėti užsitraukti iki pirmų šalčių.
Kaip genėti kriaušes?
Kriaušės neretai turi labiau vertikaliai augančias šakas, todėl, norint, kad medis labiau išsišakotų į šonus, ankstyvuose augimo etapuose kai kurios šakos gali būti išlenkiamos arba paliekamos tokios, kurios sudaro platesnį kampą su kamienu. Jei natūraliai susidaro labai status kampas, kriaušės šakos linkusios nulūžti esant gausiam derliui ar stipriam vėjui. Genint siekiama užkirsti tam kelią, todėl pirmiausia pašalinamos ūgliai, augantys aštriu kampu arba pernelyg artimai vieni prie kitų.
Kaip ir obelims, svarbiausia išlaikyti sveiką centrinį kamieną (arba kelis pagrindinius kamienus, jei formuojama vazos formos laja) bei stiprias šonines šakas. Viršutinėje dalyje augančius metūglius, jei jie labai intensyvūs, galima trumpinti, paliekant tik tiek, kad medis neišaugtų per aukštas, o lajos vidus gautų pakankamai šviesos.
Slyvų genėjimas
Slyvų medžiai vertinami dėl skanių, sultingų ir įvairių rūšių vaisių. Vis dėlto slyvos gali būti jautresnės drėgmės ir temperatūros svyravimams bei įvairioms ligoms. Dėl šios priežasties tinkamas genėjimo laikas ir metodai ypač svarbūs, siekiant išlaikyti stiprų, ilgai derantį medį.
Kada genėti slyvas?
Slyvų genėjimas paprastai rekomenduojamas pavasario pabaigoje arba ankstyvą vasarą, kai jau išryškėję pumpurai ir galima lengvai atskirti gyvas šakas nuo išdžiūvusių. Rekomenduojama vengti intensyvaus genėjimo labai ankstyvą pavasarį, kai dar stiprūs šalčiai, nes slyvų mediena gali būti gana trapi.
Rudenį slyvas genėti galima ribotai – tik pašalinant akivaizdžiai sergančias ar sausas šakas. Drastiškas genėjimas rudenį slyvoms paprastai netinkamas, nes tai gali lemti sunkesnę medžio adaptaciją žiemą. Be to, didelės pjūvio vietos prieš šalčius nespėja tinkamai užsitraukti, todėl rizikuojama didesniais pažeidimais.
Kaip genėti slyvas?
Kiekvienais metais slyvų medžiams patariama atlikti lengvą, tačiau nuoseklų genėjimą, kad laja neištįstų pernelyg aukštai ir išliktų pakankamai erdvi. Tankiose lajos vietose slyvos šakos gali greitai susipinti, todėl tokias šakas reikėtų šalinti arba trumpinti.
Genėjimo metu svarbu nelikti ištisų didelių pjūvių, nes slyvų mediena nėra tokia atspari kaip obelų ar kriaušių, todėl ji lengviau pažeidžiama grybinių ligų bei kenkėjų. Jei pašalinama didesnė šaka, pjūvį reikėtų atlikti ypač kruopščiai, stengiantis nesuplėšyti žievės, o vėliau, jeigu pjūvio skersmuo didelis, galima padengti jį specialiu sodo tepalu arba panašia apsaugine priemone.
Vaismedžių genėjimo įrankiai
Kad vaismedžių genėjimas būtų atliktas saugiai ir tvarkingai, svarbu tinkamai pasiruošti. Žemiau pateikti svarbiausi įrankiai bei priemonės, kurių gali prireikti:
- Sekatorius. Naudojamas plonesnėms, jauniems ūgliams nupjauti. Svarbu pasirinkti kokybišką, aštrų sekatorių, kad pjūvis būtų švarus, o ne suplėšytų žievę.
- Sodo žirklės ilgomis rankenomis. Tinka storesnėms ar sunkiau pasiekiamoms šakoms, kurių skersmuo gali siekti iki 3–4 cm. Ilgos rankenos leidžia išnaudoti didesnę jėgą.
- Rankinis sodo pjūklas. Puikiai tinka storoms šakoms (didesnėms nei 4–5 cm). Jo dantukai dažnai specialiai išdėstyti, kad sumažintų medžio audinių sužalojimą ir pjovimo metu būtų pašalinta mažiau drėgmės, žr. pjūklo nuoma.
- Grandininis pjūklas. Naudojamas tik tuomet, kai reikia pašalinti labai storas, senas šakas ar net medžius. Prieš imantis darbo būtina išmanyti saugumo reikalavimus ir pasirūpinti asmeninėmis apsaugos priemonėmis (akiniai, šalmas, ausinės).
- Kopėčios ar keltuvas. Reikalingi aukštesniems medžiams pasiekti. Kopėčios turėtų būti tvirtos, o naudojant keltuvą būtina laikytis papildomų saugumo taisyklių.
- Sodo tepalas, dažai ar vaškas. Šios priemonės naudojamos didesniems pjūviams apsaugoti. Nuomonės dėl tepalo naudojimo kartais skiriasi, tačiau jis padeda išvengti greito grybinių ligų plitimo bei per didelio drėgmės praradimo, kai pjūvio skersmuo viršija keletą centimetrų.
Tinkamai prižiūrimi vaismedžiai gali džiuginti sodininkus daugelį metų, atsidėkodami sultingu ir gausiu derliumi. Svarbiausia atidžiai parinkti genėjimo laiką, laikytis teisingų metodų ir nenaudoti per daug drastiškų sprendimų, kad medis netaptų per silpnas. Taip pat būtina turėti aštrius, kokybiškus įrankius, kurie padės išvengti nereikalingų pjūvio žaizdų. Jei nesijaučiate užtikrinti dėl atskirų medžių būklės ar tinkamų genėjimo metodų, visuomet verta pasikonsultuoti su patyrusiais sodininkais ar medžių priežiūros specialistais. Taip priimdami apgalvotus ir laiku įgyvendintus sprendimus, išlaikysite sveikus, tvirtus ir turtingus derliaus vaismedžius.